Pavasario paieškos Anykščių regioniniame parke

     Ankstyvas kovo 17-tosios rytas ir sinoptikai žadėjo gražią dieną. Oro temperatūra turėjo pasiekti net 12 laipsnių. Ilgai negalvoję išvykome ieškoti pavasario... Paieškų erdvės – Anykščių regioninio parko pietinė dalis.

       

     Pirmoji stotelė – Ažuožeriai. Aplankėme sutvarkytą skverelį A. Vienuoliui. Jau nedaug betrūksta, kad jame išryškėtų visa naujai įpūsta gyvybė: pavasariui įžengus turėtų suželti jauni želdiniai. Nuodėmė būtų neaplankyti Ilgio ežero. Štai ten pavasario nė kvapo! Grupelė žvejų drąsiai traukia žuveles iš ekečių.

     

     Antra stotelė – Karalienės liūnas. Pasiekę nuorodą link didžiausio šaltinio Lietuvoje, paliekame automobilį ir toliau leidžiamės pėstute. Dirvos ir laukai Saulutės įkaitinti, pavasaris nušlavė visą sniegą – nė kruopelės nebelikę, bet keliukas miško link atrodo dar nepravažiuojamas.

Sunku pavasariui kelti koją į mišką, miško sniegą turbūt desertui pasiliko...

    Keliaujam mišku. Rodos pavasaris kol kas palietė tik miško viršų: medžių viršūnėse įvairūs paukščiai čiulba, dainuoja, o štai miško paklotė dar snaudžia, įkalinta suledėjusio sniego... Pasiekiame Karalienės liūną. 

Kažkas čia lankėsi dar iki mūsų

Liūnas snaudžia... 

Šlaitais pavasaris ritosi – nutirpdė sniegą, bet į liūną merkti kojas turbūt dar pabijojo...

Dvelkia ramybe, nenori iš čia trauktis šaltukas...

     Palikę liūną už nugaros, pasveikinam Šventosios upę.

Dairosi pavasario :)

Prabilome ant upės skardžio kiek per garsiai...

    Išgąsdinę kelis pulkus ančių pasijutome nejaukiai ir palikome Karalienės liūną – lai netrukdomi paukščiai laukia pavasario...

     Trečioji stotelė – Vetygalos atodanga. Artėja pietūs, Saulė tuoj tuoj pasieks aukščiausią tašką šiandien. Vos išlipę iš automobilio stebime ore grįžtančius pulkus gervių: trimituoja, žadina gamtą! 

Nuo skardžio atsiveria nuostabus vaizdas – skinasi kelius Šventoji pro ledo šarvus...

   Nusileidę laiptukais žemyn minutę tylime ir girdime ne tik gerves, bet ir Šventąją! Garsas tarsi pabudus po ilgo miego, kai besirąžant traška braška sąnariai. Taip upėje skyla ižas, traška, keliasi upė, rąžosi... Nematydamas nesuprastum, iš kur kyla tokie garsai... Užburiantys garsai... 

Daugiau laiko reikės skendintiems ledo luistams ištirpti. Įžiūrite?

Medelis pavargęs... Turbūt jau nesikels... Priguls amžiams Šventojon...

Klausausi ir stebiu...

Štai iš kur kyla traškesiai braškesiai

Ką slepia atodanga? Jai dar vienas pavasaris – tik lašelis jūroje, juk atodanga veria net 400 milijonų metų praeities vartus...

Dar kartą iš viršaus atsisveikinam su Šventąja, vis pagraužiančia atodangą šioje vietoje...

      

Kita stotelė – Šv. Jono (tufų) šaltinis Kavarske, atnaujintas, papuoštas...

Atsigerti šaltinio vandens yra būtina! :)

Kažkieno skendinti meilė Šaltinyje...

     Atsigėrę šaltinio vandens, pasijutę apvalyti ir atsinaujinę :), kertame Šventąją tiltu ir judame Kurklių link. Laukus staiga padengia migla – garina Saulė drėgmę.

Pasveikinam į senos sodybvietės vietą užsukusią stirnaitę

Kažin, ar jis laukia pavasario... Turbūt skaudūs randai užmigdė bet kokį laukimą...

     

     Priešpaskutinė mūsų stotelė – Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinis. Sustojame, paliekame automobilį prie kelio ir neriame į mišką.  Vėl pajuntame kontrastą – miške dvelkia šaltukas, neprasiskverbia Saulės spinduliai čia. Klampojame keliuku, brendam per sniegą ir balas. Gerai, kad su auliniais batais :) Atrandame medžiotojų aikštelę. 

Seniai turėjau svajonę pabuvoti medžiotojų bokštelyje. Gal niekas nematys ir nebars :) Lipsim :)

Lipam lipam :)

Vaizdas iš bokštelio. Rodos miškas taip netikėtai sušildytas prakaituoja, garina drėgmę

Bokštelio "kojos". Turbūt skruzdės pyksta, kad trikdo čia jų ramybę. Ims tuoj ir nugrauš bokštelio "kojas"

Rudosios skruzdės seniai pavasario sulaukusios – dirba, juda, kruta

      Grįžtame prie automobilio. Kartu nešiotas žingsniamatis rodo 9 km. Oho! Automobilis rodo, jog nuvažiuoti 45 km. Sužinoję, kiek sukorėme kelio, imame staiga jausti ir nuovargį :)) 

     Paskutinė mūsų stotelė buvo Marčiupio akmuo. 

Pavasaris Marčiupio akmens neglosto, nenubraukia sniego... Prašyte prašosi dėmesio akmuo, kad žmogus aptvarkytų jo aplinką...

     Štai tokie epizodai iš lankytų vietų Anykščių regioniniame parke. Didžiausia termometro rodyta oro temperatūra buvo 13 laipsnių pagal Celsijų. Apibendrindami sakome, kad pavasarį pajutome, užuodėme ir išgirdome. Ne viską jis jau aplankė, ne visur įpūtė šilumos, bet tikimės, kad gervių trimitai bus šaunūs jo šaukliai ir pagalbininkai pabudinti gamtą! Linkime visiems radus laisvo laiko apsilankyti šiuo metu gamtoje, juk labai gera pajausti žiemos ir pavasario kovą!